Nematomas darbas: artimuosius prižiūrinčių psichologinis ir fizinis išsekimas
Gyventojų apklausa atskleidė, kad beveik pusė sergančius artimuosius prižiūrinčių žmonių (47 proc.) jaučiasi psichologiškai išsekę. Tačiau šis darbas dažnai lieka nematomas – visuomenė jį priima kaip natūralią šeimos pareigą. Dažniausiai ši našta tenka moterims, kurioms rūpinimasis sergančiu artimuoju tampa antrąja, nesuplanuota profesija.
Pasak psichologės-psichoterapeutės Sigitos Pūrienės, tokia situacija susiformavo dėl giliai įsišaknijusių socialinių ir kultūrinių normų.
„Stereotipiškai vyras rūpinasi materialiniais dalykais, o moterys atsakingos už visų šeimos narių priežiūrą. Visuomenėje yra labiau normalizuota, kai dėl artimojo ligos moteris dažniau ima nedarbingumą, nei vyras. Be to, pačios moterys yra linkusios šį vaidmenį tęsti, ypač jei negauna palaikymo ir įsitraukimo iš kitų šeimos narių“, – įsitikinusi ji.
Remiantis „Gintarinės vaistinės“ užsakymu atliktu tyrimu, 38 proc. sergančiais artimaisiais besirūpinančių apklaustųjų susiduria su laiko asmeniniam gyvenimui trūkumu, 37 proc. sako, kad nukenčia jų pačių emocinė sveikata, o ketvirtadalis dažnai neišsimiega (26 proc.) ir neturi laiko pasirūpinti savo pačių sveikata (25 proc.).
Aštuoni perdegimo požymiai
Prižiūrint artimąjį, ilgainiui gali išsivystyti psichologinis išsekimas. S. Pūrienė išskiria pagrindinius 8 fizinius ir psichologinius išsekimo požymius.
„Pirmas – nuolatinis nuovargis, net ir skyrus laiko poilsiui. Antras – fiziniai negalavimai, tokie kaip galvos skausmai, raumenų įtampa, virškinimo problemos. Trečias – miego problemos, nemiga arba pernelyg ilgas miegas. Ketvirtas – sumažėjusi dėmesio koncentracija ir atmintis. Penktas – noras vengti socialinių ryšių, susitikimų su draugais ir šeima. Šeštas – jausmas, kad prarasta gyvenimo kontrolė. Septintas – apatija, kai jaučiamas atotrūkis nuo savo emocijų ir nebesugebama jų išreikšti. Aštuntas – pykčio protrūkiai net ir dėl mažų kasdienių dalykų“, – vardija psichologė.
Pasak „Gintarinės vaistinės“, vykdančios socialinę iniciatyvą „Tylus rūpestis“, vaistininkės Giedrės Tautkevičienės, nuolatinis stresas ir įtampa, kylantys prižiūrint sergantį artimąjį, gali smarkiai paveikti žmogaus savijautą. Deja, dažnai šie žmonės per vėlai supranta, kad jiems patiems reikia pagalbos.
„Pastebiu, kad į vaistinę užsukantys artimuosius prižiūrintys žmonės dažnai ieško ne tik vaistų sergančiajam, bet ir priemonių savo pačių nuovargiui, nemigai ar nerimui palengvinti. Deja, daugelis jų per mažai rūpinasi savo sveikata, nors norint padėti kitam, pirmiausia reikia pasirūpinti savimi“, – pažymi ji.
Pataria neignoruoti savo poreikių
Tiems, kurie nuolat jaučia laiko trūkumą, psichologė pataria pirmiausia peržiūrėti savo įsitikinimus.
„Dažnesnė problema yra ne laiko stoka, o vidiniai įsitikinimai: „aš negaliu skirti laiko sau“, „kiti yra svarbesni už mane“, „esu blogas žmogus, jei sunkiu kitam metu galvoju apie save“, „negaliu prašyti pagalbos“. Šie mąstymo modeliai dažnai ateina iš vaikystės, kur buvome mokomi, kad buvimas geru reiškia visišką pasiaukojimą, ribų nepaisymą ir savo poreikių atsisakymą“, – aiškina S. Pūrienė.
Tačiau nuolatinis savo poreikių ignoravimas gali ne tik vesti prie emocinio išsekimo, bet ir sukelti psichologinius sutrikimus, tokius kaip depresija ar nerimo sutrikimai. Pasak psichologės, rūpinimasis sergančiu artimuoju nereiškia, kad reikia visiškai pamiršti save. Net ir rūpindamasis kitu, žmogus turime teisę džiaugtis, skirti laiko savo pomėgiams ir emocinei gerovei.
„Net ir šiandien dėl vaiko ligos konsultaciją atšaukusiai klientei parašiau ,,nepamiršk, nėra juoda balta, nerimas nelygu meilei, galima ir sirgti, ir džiaugtis gyvenimu vienu metu“. Nerimavimas dėl kito ir savęs išsižadėjimas nėra meilės įrodymas, nes rūpintis galima ir be nerimo, o iš meilės“, – tvirtina ji.
Vaistininkė G. Tautkevičienė pataria atkreipti dėmesį į sergančius asmenis prižiūrinčius žmones, nes jiems itin reikalinga parama. Kartais net mažas palaikymo gestas gali padėti sumažinti jų patiriamą įtampą ir nuovargį.
„Jei žinote, kad šeimoje yra žmogus, kuris rūpinasi sergančiu artimuoju, paklauskite, ar jam reikia pagalbos. Pasisiūlykite trumpam jį pakeisti, padėkite surasti išorinius pagalbos šaltinius ar tiesiog parodykite, kad jo pastangos yra matomos ir vertinamos“, – ragina ji.
Nematoma problema
Ši problema išlieka nematoma, nes rūpinimasis artimu žmogumi vyksta už uždarų durų. Psichoterapeutės įsitikinimu, reikėtų edukuoti ne tik visuomenę, bet ir prižiūrinčius artimąjį, parodant, kad jie verti poilsio, galimybės save realizuoti, pramogų ir atitrūkimo nuo rutinos – jų gerovė nėra mažiau svarbi nei sergančio šeimos nario.
„Vis dar gajus įsitikinimas, kad slauga yra savaime suprantama pareiga, o apie perdegimą ar emocinius sunkumus kalbėti nepriimtina. Tačiau svarbu apie tai atvirai diskutuoti ir skatinti prižiūrinčiuosius nebijoti prašyti pagalbos“, – teigia S. Pūrienė.
„Spinter tyrimai“ vasario 17-27 dienomis apklausė iš viso 1015 Lietuvos gyventojų, kurių amžius buvo 18-75 metai.
Socialine iniciatyva „Tylus rūpestis“ siekiama atkreipti visuomenės dėmesį į emocinius iššūkius, su kuriais susiduria artimieji, besirūpinantys sergančiais žmonėmis.
